Istorija
Manoma, kad Veiveriai nėra labai sena vietovė, istorinių žinių turime tik iš XVIII a. vidurio. Pirmą kartą Veiverių kaimo vardas (Weiwery) paminėtas 1744 m. Vilniaus sinodo parapijų sąrašuose, tuo metu Veiverių kaimas priklausė Kauno parapijai. Tačiau šios datos negalime laikyti Veiverių įkūrimo pradžia, nes iki tol dar būta gyventojų.
Apie Veiverių vardo kilmę yra išlikęs padavimas: pirmasis šioje vietoje įsikūrė Jonas Ilgis, vertėsi kuo išmanė, medžiojo, žvejojo, buvo laukinės gamtos mylėtojas, tačiau žemės dirbti nenorėjo. Kaimynai jį pravardžiavo „vėjavariu“, „vėjagaudžiu“. O piemenys jį pavadino tiesiog Veiveriu. Veiverių apylinkėse apie tingius žmones sakydavo: „et, jis prie veiverio“. Taip Veiverių kaimas gavo pavadinimą. Augant gyventojų skaičiui, atsiradus kapinėms, buvo pastatyta medinė koplyčia.
Prie Veiverių miestelio augimo prisidėjo stambus žemvaldys, teisininkas, politikas, Garliavos įkūrėjas ir Fredos dvaro savininkas Jozefas Godlevskis (Garliauskas). Jozefas Godlevskis valdė 2000 valakų žemės plotą su keliolika kaimų šiapus Nemuno (dabartinės Veiverių, Pažėrų ir Garliavos apylinkės). Koplyčios vietoje 1818 m. savo lėšoms jis pastatė medinę bažnyčią, o 1853 m. – mūrinę Šv. Liudviko bažnyčią.
Sparčiau Veiveriai pradėjo augti 1820 m., pradėjus tiesti Sankt Peterburgo-Varšuvos plento atkarpą, kurioje buvo numatyta pastatyti arklių keitimo pašto stotį. Veiveriuose tokia stotis pastatyta apie 1829 m.: projektą parengė inžinierius Jonas Perkovskis, architektas – Varšuvos universiteto profesorius Vaclovas Ričelis.
Pašto stoties kompleksą sudarė trys pastatai – centriniai pašto rūmai, arklidės ir vežiminė. Centrinis pastatas buvo dviaukštis: pirmame aukšte buvo tarnybinės patalpos ir raštininko butas, antrame – poilsio patalpos, viršininko, sekretoriaus butai. Centrinio pastato kairėje pusėje buvo vežiminė, dešinėje – arklidės. 1858-1862 m. pravedus geležinkelį, Veiverių pašto stotis tapo nebereikalinga. Patalpos liko tuščios. Tad 1866 m. Rusijos caras Aleksandras II joje įkūrė Veiverių mokytojų seminariją.
Veiverių mokytojų seminarija
1866 m. spalio 2 d. Veiverių bažnytkaimyje, buvusiuose pašto stoties rūmuose veikia pedagoginiai kursai, o 1872 m. mokytojų seminarija. Carinės valdžios tikslas – izoliuoti šį kraštą nuo lenkų įtakos ir kuo greičiau surusinti.
Todėl nuo 1872 m. iki 1905 m. seminarijoje buvo draudžiama kalbėti lietuviškai. Seminarijos koridoriuose kabojo užrašai „Lietuviškai kalbėti draudžiama“. 1915 m., artėjant frontui prie Vilkaviškio, seminarija persikėlė į Vilnių. Vilniuje baigė viena laida. Vėliau seminarija įsikūrė Poltavos gubernijoje, Velikije Soročincy (baigė dvi laidos). 1917 m. persikėlė į Riasnoje Achtirskoje miestelį Charkovo gubernijoje. 1918 m. kovo 1 d. seminarija išleido paskutinę mokytojų laidą.
Per 52 gyvavimo metus Veiverių mokytojų seminarija parengė ir išleido daugiau nei 1000 mokytojų, iš kurių apie 800 buvo lietuviai.
Nemaža dalis Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių dirbo pradinių klasių mokytojais, o kiti tapo žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais: operos solistas A. Kučingis, kanklių muzikos gaivintojai P. Puskunigis ir J. Strimaitis, dailininkas A. Žmuidzinavičius, profesorius P. Dovydaitis, vidaus reikalų ministras K. Skučas, brigados generolas K. Sprangauskas. Seminarijoje mokėsi poetas J. Andriulaitis-Kalnėnas, poetas vertėjas P. Arminas-Trupinėlis, rašytojas K. Sakalauskas-Vanagėlis ir daugelis kitų.
Veiverių mokytojų seminarija buvo reikšmingas švietimo ir kultūros židinys Lietuvoje. Iki Pirmo pasaulinio karo seminarija buvo vienintelė lietuvių mokytojų rengimo įstaiga, kuri išaugino didelį būrį kultūros ir mokslo darbuotojų.
Veiverių krašto istorijos muziejaus legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto ekspozicija
1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. Beveik dešimt metų trukusiame pasipriešinime žuvo 20 tūkst. partizanų. Nukentėjo daugelis lietuvių šeimų, tarp jų ir Lukšų šeima.
Lukšų šeima buvo įsikūrusi gražiame Juodbūdžio kaime (Veiverių seniūnija). Nelengva dalia teko žinomų partizanų tėvui Simonui (1864-1947). Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė namai. Pasiligojusi mirė jauna žmona Marija Valentaitė. Su ja Simonas buvo susilaukęs trijų vaikų – Marijos (1898-1994), Angelės (1900-1930) ir Vinco (1905-1993). Karo nusiaubtas ūkis neleido ilgai svarstyti: Simonas vedė antrą kartą. Pasirinko Oną Vilkaitę (1886-1960), kuri nuoširdžia motiniška meile apgobė ne tik savo vaikus, bet ir pirmos vyro santuokos atžalas. Lukšai susilaukė dar keturių sūnų: Jurgio (1920-1947), Juozo (1921-1951), Antano (1923-2016) ir Stasio (1926-1947).
Muziejuje pristatoma Lukšų šeimos istorija.
Veiverių Šv. Liudviko bažnyčia
Veiveriuose apie 1782 metus buvo pastatyta koplyčia, o vėliau dvarininko Jozefo Godlevskio paliepimu 1818 m. koplyčios vietoje pastatoma pirmoji medinė bažnyčia, kuri buvo Zapyškio filija. Ją aptarnavo Zapyškio vikarai. 1853 metais tas pats dvarininkas pastatė kitą, mūrinę, iki šių dienų išlikusią šv. Liudviko bažnyčią, kurią 1887 m. konsekravo Seinų vyskupas Juozapas Oleka. Veiveriams suteiktos parapijos teisės. Nuo tada Veiveriai turėjo nuolatinius klebonus. Bene giliausius pėdsakus ne tik parapijos, bažnyčios, bet ir kitatikių bei netikinčių sąmonėje paliko kun. Mykolas Krupavičius (1933-1935). Jis perstatė begriūvantį bokštą, bažnyčią padidino dviem priestatais, sutvirtino lubas, perdėjo grindis, išpuošė sienas.
2014 m. klebonas Kęstutis Vosylius bažnyčioje darė rekonstrukciją. Po grindimis rado du karstus, apkaustytus metalu. Manoma, kad tie du karstai yra kunigaikščių Liudvikos ir Adamo Napoleono Sviatopelk-Mirskių.
Bažnyčia turinti neorenesanso stiliaus bruožų: stačiakampė, halinė su bokštu.
Angelo paminklas
Šalia Veiverių šv. Liudviko bažnyčios stovi Angelo paminklas, kuris mena jautrią ir gražią grafų Liudvikos ir Adomo meilės istoriją.
Jozefo Godlevskio dukra Liudvika 1845 m. laimingai ištekėjo už kunigaikščio Adomo Napoleono Sviatopelko-Mirskio. Jaunavedžiai apsigyveno Petkeliškių dvare, netoli Juodbūdžio kaimo. Bendras gyvenimas buvo gražus, tačiau neilgas. Jaunąją kunigaikštienę kamavo ligos, ji negalėjo susilaukti vaikų, geso tiesiog akyse. Siekdamas išgelbėti žmoną, kunigaikštis kreipėsi į garsų tų laikų gydytoją, tačiau gydytojas jau nebegalėjo išgelbėti Liudvikos gyvybės. 1859 m., būdama 33 metų, mirė ir buvo parvežta ir palaidota Veiverių bažnyčios kriptoje. Ten pat atgulė ir 1861 m. Berlyne miręs Adomas Napoleonas Sviatopelko-Mirskis.
Legenda byloja, kad kunigaikštis Adomas nupiešė savo žmonos portreto eskizą ir užsakė tris angelo statulas, kurias pastatė Viucburge, Užvierėje ir Veiveriuose. Angelo statula Veiveriuose, kaip ir Viucburge, išliko. Paminklas yra saugomas valstybės.
Veiverių Kazimiero Skučo Rimorystės muziejus
2006 m. ilgametis Veiverių parapijos klebonas Kazimieras Skučas įkūrė Rimorystės muziejų. Rimorystė – senovinis pakinktų siuvimo amatas.
Kazimieras Skučas – vienas iš paskutinių Lietuvos rimorių. Muziejaus įkūrėjas kun. Kazimieras Skučas labai mylėjo arklius ir per gyvenimą prikaupė daug arklio pakinktų, balnų, karietų, bričkų, rogių. Tarp jų – ir paties klebono K. Skučo restauruoti, siūti pakinktai ir kamanos, sutaisyti balnai, sumeistrautos bričkos.
2020 metais ekspozicija perkelta į naujas patalpas, kurių statybą finansavo Kazimiero Skučo giminaitė Milda Skučas Napjus, o muziejus pavadintas gerbiamo klebono Kazimiero Skučo vardu.
Veiverių Kazimiero Skučo Rimorystės muziejus – vienintelis toks Lietuvoje.
Veiverių Šaulių namai
Pastatyti 1937 m. Prano Gudyno garbei. Pranas Gudynas gimė Mauručiuose, baigė Veiverių mokytojų seminariją. Buvo mokytojas, futbolo treneris, karo lakūnas. Jis žuvo 29 m. saugodamas tuometinį Lietuvos ministrą pirmininką A. Voldemarą.
Šaulių namai Veiveriuose pradėti statyti 1936 m. Mūrinis pastatas išsiskyrė iš provincijos miestelio urbanistinės aplinkos, spauda jį pavadino „gražiausiu Veiveriuose“. Namuose buvo įrengta didelė salė, štabo, skaityklos patalpos, bufetas bei slėptuvė nuo dujų atakų. Prie statybos itin daug prisidėjo vietos šauliai ir ūkininkai, kurie aukojo pinigus ir net patys arklių traukiamais vežimais gabenosi plytas iš šalia Marijampolės įsikūrusios plytinės.
Miestelio centre iškilęs reprezentacinis objektas netruko tapti visuomenės traukos centru. Be šaulių veiklos, čia buvo organizuojami jaunimo pasilinksminimai ir net šeimininkių paruoštų valgių parodos. Per 1941 m. masinius trėmimus anuomet jau nacionalizuotuose Veiverių šaulių namuose buvo įrengtas tremiamų žmonių surinkimo punktas, o antrosios okupacijos metais pastate veikė kultūros centras. Šiuo metu pastate įsikūręs Veiverių kultūros ir laisvalaikio centras, pastate vyksta įvairūs renginiai.
Veiverių ūkininkų streiko akmuo
1935 m. pasaulyje vykusi ekonominė krizė palietė ir Lietuvą. Pagrindinė ir svarbiausia ūkininkų streiko priežastis buvo 1929 metų ekonominės krizės pasekmės Lietuvos ūkiui: žemės produktų kainos smarkiai krito, o pramoninės prekės neatpigo.
Veiveriuose 1935 m. rugpjūčio 27 dieną įvyko didžiausios ir daugiausiai aukų pareikalavusios riaušės. Viskas prasidėjo nuo to, kad maždaug 20 žmonių mėgino iš miestelio turgavietės išvaryti nestreikuojančius ūkininkus. Policininkams paraginus visus išsiskirstyti, prasidėjo susirėmimas: riaušininkai puolė policininkus su lazdomis, o vienas jaunas vyras, išsitraukęs revolverį, peršovė policininkui koją. Į šūvį ugnimi atsakė ir maždaug 10 policininkų. Per susirėmimą buvo nukauti riaušininkai Juozas Gustaitis ir Stasys Veiverys, dar 5 ūkininkai bei 3 policininkai buvo sužeisti.
Šis kraupus įvykis įamžintas kukliu paminkliniu akmeniu.
Veiverių Skausmo kalnelis
Veiverių Skausmo kalnelis – Lietuvos partizanų kapavietė. Antrojo pasaulinio karo metais šalia Veiverių buvo iškasti apkasai. Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo sovietų režimui laikotarpiu šiose karinėse tranšėjose sovietų saugumo struktūros užkasdavo nukankintų ir artimose apylinkėse nužudytų Tauro apygardos partizanų kūnus. Sovietmečiu ant apkasų slaptai buvo statomi kryžiai žuvusiems kovotojams. Atgimimo laikotarpiu toje vietoje, Jono Rasalavičiaus žemėje, buvo supilta kalva ir pavadinta Skausmo kalneliu. Jame palaidoti iš apkasų ir kitų užkasimo vietų, esančių Veiverių, Kazlų Rūdos apylinkėse žuvusių Lietuvos partizanų palaikai. Manoma, kad šioje Lietuvos partizanų kapavietėje palaidoti 82 Lietuvos Laisvės kovotojų palaikai.
Kairėje Skausmo kalnelio pusėje pastatyta medinė koplytėlė, kuri simbolizuoja Birutės rinktinės Laisvės kovotojų štabą. Tikroji slėptuvė buvusi kitoje kelio pusėje, Lietuvos partizanų rėmėjo Kazimiero Daunoro sodyboje. Koplytėlės viduje įrengtas altorėlis, nes tikroje slėptuvėje Šv. Mišias aukodavo Tauro apygardos kovotojų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas. Apačioje įrengta slėptuvė (bunkeris) pagal buvusios Daunorų sodyboje išplanavimą.
Jėzaus Kristaus nukryžiavimo metinėms atminti paminklas
1933 m. kryžių savo žemėje pastatė Veiverių krašto ūkininkas Jonas Ambrazevičius. 2021 m. kryžius buvo atstatytas provaikaitės Rūtos Ambrazevičiūtės-Vilkauskienės ir Prienų krašto ūkininkų bendruomenės iniciatyva. Meistras – Justinas Mikalauskas.
Jovita Každailienė, Oksana Venckūnienė
Adomo Miliausko ir Jovitos Každailienės nuotraukos
Šaltiniai:
1. https://play.google.com/books/reader?id=f9InII8Ga9IC&pg=GBS.PA3&hl=lt
2. Kęstutis Orinas. Prie didelio kelio. Alytus, 2014
3. Juozas Kudirka. Veiverių mokytojų seminarija (1866-1918). Vilnius: Periodika, 1970, p. 5-15
4. Kęstutis Orinas. Seniausia lietuviška mokytojų seminarija. Alytus: Albagrafija, 2006, p. 3-16
5. http://www.naujasisgelupis.lt/?p=33219
6. Suvalkietis. Marijampolė: Dirvos, 1936, Nr. 35, p. 3
7. Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai, vad. Skausmo kalneliu, u.k. 33545. Kultūros vertybės aktas. Kultūros vertybių registras. https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search (žiūrėta 2023-08-18)
8. https://www.gyvenimas.eu/2021/11/30/kelias-atsiranda-bekeliaujant