1866 m. spalio 2 d. Veiverių bažnytkaimyje, buvusiuose pašto stoties rūmuose veikia pedagoginiai kursai, o 1872 m. mokytojų seminarija.
Carinės valdžios tikslas – izoliuoti šį kraštą nuo lenkų įtakos ir kuo greičiau surusinti. Todėl nuo 1872 m. iki 1905 m. seminarijoje buvo draudžiama kalbėti lietuviškai. Seminarijos koridoriuose kabojo užrašai „Lietuviškai kalbėti draudžiama“.
1915 m., artėjant frontui prie Vilkaviškio, seminarija persikėlė į Vilnių. Vilniuje baigė viena laida. Vėliau seminarija įsikūrė Poltavos gubernijoje, Velikije Soročincy (baigė dvi laidos). 1917 m. persikėlė į Riasnoje Achtirskoje miestelį Charkovo gubernijoje. 1918 m. kovo 1 d. seminarija išleido paskutinę mokytojų laidą.
Per 52 gyvavimo metus Veiverių mokytojų seminarija parengė ir išleido daugiau nei 1000 mokytojų, iš kurių apie 800 buvo lietuviai.
Nemaža dalis Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių dirbo pradinių klasių mokytojais, o kiti tapo žymiais visuomenės bei kultūros veikėjais: operos solistas A. Kučingis, kanklių muzikos gaivintojai P. Puskunigis ir J. Strimaitis, dailininkas A. Žmuidzinavičius, profesorius P. Dovydaitis, vidaus reikalų ministras K. Skučas, brigados generolas K. Sprangauskas. Seminarijoje mokėsi poetas J. Andziulaitis-Kalnėnas, poetas vertėjas P. Arminas-Trupinėlis, rašytojas K. Sakalauskas-Vanagėlis ir daugelis kitų.
Veiverių mokytojų seminarija buvo reikšmingas švietimo ir kultūros židinys Lietuvoje. Iki Pirmo pasaulinio karo seminarija buvo vienintelė lietuvių mokytojų rengimo įstaiga, kuri išaugino didelį būrį kultūros ir mokslo darbuotojų.
Jovita Každailienė, Veiverių krašto istorijos muziejaus muziejininkė